Ana, Ričmondo rūmai, 1541 m. lapkritis
Kitė Hovard buvo perkelta į Siono vienuolyną ir su keliomis savo damomis saugoma kaip kalinė. Buvo suimti du jaunuoliai, gyvenę pas jos senelę. Jie bus kankinami tol, kol pasakys, ką žino, tada bus maitojami tol, kol pripažins tą, ko iš jų reikalaujama. Katerinos patikėtinės taip pat nugabentos į Tauerį apklausti. Jo prakilnybė karalius grįžo iš Outlendo rūmų į Hemptoną, viską apmąstęs vienumoje. Sako, kad jis neįprastai tylus, susikrimtęs, bet ne piktas. Reikia dėkoti Dievui, kad karalius nepyksta. Jeigu nepasiduos savo kerštui ir įtūžiui, galbūt ims savęs gailėtis ir nubaus žmoną. Henrikas ketina anuliuoti savo santuoką dėl pasibjaurėtino žmonos elgesio — taip jis pareiškė parlamentui. Meldžiu Viešpaties, kad parlamentas pritartų, jog Kitė neverta būti karaliene, ir vargšas vaikas su draugėmis būtų paleistas namo.
Ji galėtų iškeliauti į Prancūziją. Į prancūzų dvarą ji įneštų žavesio, jos tuštybė ir grožis ten būtų pastebėti. Arba galbūt ją įtikintų persikelti į kaimą ir pasivadinti antra karaliaus seserimi. Katerina gali atvažiuoti gyventi pas mane, būtume draugės kaip senais laikais, kai aš buvau karalienė, kurios Henrikas nenorėjo, o ji buvo freilina, kurios vyras geidė. Kateriną galima išsiųsti į tuziną vietų, kur ji negalėtų pakenkti karaliui ir kur jos paikystė suteiktų žmonėms smagumo, kur ji pagaliau suaugtų ir taptų protinga moteris. Juk kiekvienas sutiks, kad negalima bausti jos mirtimi. Ji per jauna, kad būtų nukirsdinta. Ji ne Ana Bolein, kuri suplanavo ir per šešerius metus įgyvendino savo planą atsisėsti į Anglijos sostą, o vėliau per savo ambicijas buvo sunaikinta. Kitė — mergina, protelio turinti tiek, kiek jos kačiukas. Kas galėtų būti toks žiaurus, kad vaiką siųstų ant budelio trinkos? Ačiū Dievui, karalius nusiminęs, bet neįtūžęs. Meldžiu, kad parlamentas patartų jam anuliuoti santuoką, meldžiu, kad arkivyskupas Kranmeris pasitenkintų užtraukęs karalienei nemalonę dėl paauglystės šėlionių ir neimtų tirti jos kaprizų po vestuvių.
Aš nežinau, kas šiomis dienomis vyksta rūmuose, bet mačiau Kitę per Kalėdas ir Naujuosius metus. Jau tuomet ji buvo pasirengusi meilei, laukė jos. Ar galėjo suimti save į rankas? Katerina tėra jauna mergaitė, užlipusi ant suaugusių gyvenimo slenksčio, turinti vyrą, kuris amžiumi tiktų jai į tėvus, ligotą, nepajėgų, gal net beprotį vyrą. Tokiomis aplinkybėmis netgi protinga moteris ieškotų draugystės ir nusiraminimo kurio nors jauno vyro draugėje. O Katerina — gimusi kraipyti uodegą.
Daktaras Harstas atjoja iš Londono manęs aplankyti. Nieko nelaukęs jis išprašo mano damas, kad galėtume pasišnekėti vieni. Jaučiu, kad atneša iš rūmų liūdnų naujienų.
— Ką girdėjote apie karalienę? — klausiu, vos tik moterys palieka kambarį, o mes kaip sąmokslininkai susėdame prie židinio.
— Katerina tebetardoma, — atsako ambasadorius. — Jeigu dar turi kokių nors paslapčių, ištrauks ir jas. Ji uždaryta Siono vienuolyne, niekam neleidžiama jos lankyti. Karalienei netgi uždrausta vaikštinėti sodelyje. Dėdė ją paliko, draugų ji neturi. Su ja uždarytos kitos keturios damos, kurios mielai spruktų iš ten, jei galėtų. Artimiausios jos draugės suimtos, tardomos Taueryje. Sako, kad Katerina visą laiką verkia ir maldauja pasigailėti. Iš nevilties ji negali nei valgyti, nei miegoti. Bijo, kad ji numirs badu.
— Tepadeda Dievas vargšei Kitei, — ištariu. — Bet juk pakanka įrodymų, kad anuliuotų jos santuoką su karaliumi? Juk užtenka, kad Henrikas išsiskirtų su ja ir paleistų?
— Ne, dabar jie siekia įrodyti kai ką blogiau, — trumpai paaiškina daktaras.
Mes abu nutylame. Abu žinome, ką tai reiškia, ir abu nerimaujame, jog nebus sunku rasti ir baisesnių įrodymų.
— Atvykau pas jus dar rimtesniu reikalu, — prisipažįsta jis.
— Viešpatie, kas gali būti dar blogiau?
— Girdėjau, karalius galvoja susigrąžinti jus kaip žmoną.
Aš tokia apstulbusi, jog valandėlę nesugebu praverti burnos, tik įsitveriu į krėslo ranktūrius ir žiūriu, kaip bąla mano pirštai.
— Tik ne tai.
— Būtent. Prancūzijos karalius Pranciškus pageidauja, kad judu vėl susituoktumėte, o karalius su jūsų broliu įsijungtų į karą prieš Ispaniją.
— Karalius vėl nori sudaryti sąjungą su mano broliu?
— Prieš Ispaniją.
— Jie gali ir be manęs! Gali susivienyti ir be manęs!
— Prancūzijos karalius ir jūsų brolis nori, kad santuoka būtų atstatyta. Karalius pageidauja užmiršti Kateriną. Viskas turėtų būti kaip anksčiau. Lyg Katerina išvis niekada nebūtų egzistavusi. Lyg jūs ką tik atvykote į Angliją, ir viskas vyksta taip, kaip buvo suplanuota.
— Nors jis — Anglijos karalius Henrikas, tačiau netgi jam nepavyks atsukti laiko atgal! — sušunku ir pašokusi iš krėslo nužingsniuoju per kambarį. — Aš nesutinku. Aš nedrįstu. Jis nužudys mane metams nepraėjus. Jis — žmonų žudikas. Paima moterį ir ją sunaikina. Tai jau tapo jo įpročiu. Manęs laukia mirtis!
— Jeigu jis elgtųsi su jumis garbingai...
— Daktare Harstai, vienąkart man pavyko nuo jo pabėgti. Esu vienintelė Henriko žmona, ištrūkusi iš santuokos gyva! Negaliu grįžti ir padėti galvą ant trinkos!
— Man patarė prašyti iš jo garantijų...
— Kalbame apie Henriką! — užsipuolu ambasadorių. — Vyrą, kuris numarino tris žmonas ir ketvirtajai kala ešafotą! Jokių garantijų būti negali. Jis yra žudikas. Jeigu paguldysite mane į jo lovą, aš mirusi.
— Henrikas išsiskirs su karaliene Katerina, dėl to neabejoju. Jau pateikė prašymą parlamentui. Jie žino, kad ji nebuvo nekalta mergina, kai tekėjo už karaliaus. Apie skandalingą jos elgesį pranešta visos Europos dvaruose dirbantiems ambasadoriams, kad jie išplatintų žinią. Katerina Hovard viešai įvardinta kekše. Henrikas išsiskirs su ja. Bet nežudys.
— Kaip galite būti tikras?
— Nėra prasmės ją žudyti, — tyliai atsako ambasadorius. — Jūs pernelyg susijaudinusi, neįstengiate blaiviai mąstyti. Katerina ištekėjo už jo, apsimetusi kitkuo, nei yra iš tikrųjų. Tai nuodėmė ir neabejotina jos kaltė. Karalius apie tai paskelbė. Kadangi jie nebuvo susituokę, negalima sakyti, kad Katerina įtaisė jam ragus, todėl Henrikas neturi priežasties jos nepaleisti.
— Tai kodėl jis kurpia prieš žmoną naujus kaltinimus? — klausiu. — Jeigu jau apskelbė paleistuve, jeigu jau turi pakankamai įrodymų, kad užtrauktų jai gėdą ir išsiskirtų? Kam jam nauji įrodymai?
— Kad nubaustų vyrus, — atsako ambasadorius.
Mūsų akys susitinka, mes nežinome, kuo galime tikėti.
— Bijau jo, — lemenu.
— Nieko keista, jis baisus karalius. Bet išsiskyręs su jumis Henrikas laikėsi savo žodžio. Sudarė teisingą sandorį ir visiškai aprūpinęs paliko jus ramybėje. Galbūt jis išsiskirs su ja ir susitars gražiuoju. Galbūt nuo šiol jis elgsis taip? O tuomet panorės vėl jus vesti.
— Aš negaliu, — tyliai sakau. — Patikėkite, daktarai Harstai, net jeigu jūs teisus, ir karalius atlaidžiai pasielgs su Katerina, parodys jai savo dosnumą, nebedrįsiu už jo tekėti. Nebegalėsiu ištverti gyvenimo su juo. Kiekvieną rytą klūpodama tebedėkoju Viešpačiui, kad aną kartą leido man ištrūkti. Kai jūsų klaus patarėjai, prancūzų ambasadorius ar mano brolis, turite pasakyti jiems, kad esu susitaikiusi su vienišės padėtimi, laikau save susižadėjusią, kaip sakė pats karalius. Pakartokite Henriko žodžius: aš nesu laisva tekėti. Įtikinkite, kad to padaryti neįmanoma. Prisiekiu, negaliu už jo ištekėti antrąsyk. Negaliu guldyti galvos ant trinkos ir klausytis, ar tik neatšvilpia budelio kirvis.